Naujausios
Kalba per naktį pasikeitė
Netrukus – vasario 24 dieną – bus dveji metai, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Ukrainietė Darja, nuo okupantų pabėgusi į Vakarus, prisiminė, jog tos dienos išvakarėse kaimynai dar bendravo rusiškai, o vasario 24 dieną visi jau kalbėjo tik ukrainietiškai. Moteris sakė pirmą karo dieną nuėjusi į parduotuvę maisto. Beveik viskas buvo išpirkta. Buvo likę tik „Maskvos“ dešrelių, kurių niekas nenorėjo pirkti. Taip kruvinas karas iš žmonių kalbos išbraukė tarsi ir niekuo dėtus žodžius. Tačiau dabar tokie laikai, jog vienokie ar kitokie žodžiai valdo pasaulį. Kieno liežuvis ilgesnis, tas ir daugiau valdžios turi.
Kalbos už Atlanto
Demokratinis pasaulis su nerimu stebi įvykius Jungtinėse Amerikos Valstijose. Užstrigo paramos Ukrainai skyrimas. JAV Senatas balsavo už paketą, kuriame numatyta 60 milijardų dolerių parama Ukrainai. Tačiau po Senato įstatymo projektas keliaus į žemesniuosius Kongreso rūmus – Atstovų Rūmus, kuriuos kontroliuoja respublikonai. O respublikonus savo kalbomis neskirti ukrainiečiams pinigų kursto buvęs prezidentas Donaldas Trampas. Nori sugrįžti į valdžią. Prezidentas Džo Baidenas pareiškė, jog ponas Trampas jau kelia grėsmę JAV saugumui. Tokios grėsmingos kalbos mus pasiekia iš už Atlanto. Mat blogos naujienos, pasak liaudies išminties, turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga. Tačiau matome, kad daug gali ir vienas nesuvaldytas liežuvis.
Vienu žodžiu sukėlė ginčus
Lietuvoje įvyko paauglių konfliktas rusakalbėje mokykloje. Po jo švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas pasakė, kad rusakalbes mokyklas gal reikėtų uždaryti. Ir pasipylė žodžių srautas! Apie patriotinį auklėjimą, integraciją, finansavimą… Visi kalba, tik panašu, kad vieni kitų negirdi.
Seimo narė profesorė Vilija Targamadzė žiniasklaidoje tvirtina, jog reikia dialogo, o ne švaistymosi draudimais. Tačiau dialogo neliko, kilo šaršalas vos dėl vieno ministrui išsprūdusio žodžio „uždarymas“. Pasak ponios Targamadzės, reikia pagaliau atsakingiems asmenims išmokti komunikuoti. Todėl, parenkant žmones į atsakingus postus, reikia pasižiūrėti, kaip ir ką vienas ar kitas žmogus sugeba kalbėti.
Patinka cirkai
Profesorė Vilija teisingai sako apie gebėjimą komunikuoti. Beje, dabar labai paplitęs žodis komunikacija turi ir artimos reikšmės lietuviškų žodžių: bendravimas, ryšiai, pranešimas, perdavimas, susisiekimas, susižinojimas... Tačiau komunikuojame, nors tu ką, kur reikia ar nereikia. Taip atrodome protingesni? Tačiau visiems kalbant labai protingai, būna šiek tiek nuobodu klausytis.
Vienas Seimo narys apie vieną savo kolegą pasakojo vos ne anekdotą: „Vyksta Seimo posėdis. Kalba pranešėjas. Salėje – nedidelis šurmulys. Vieni su kitais šnekučiuojasi. Naršo telefonuose ar kompiuteriuose. Tai vienas išrinktasis, tai kitas įsijungęs mikrofoną pasisako. Tik staiga salė nuščiūva, kai pradeda kalbėti Seimo narys N. (vardas ir pavardė žinoma – red. pastaba). Visi žino, kad šis kolega pakalbės taip, kad maža nepasirodys. Pirmi sakiniai bus rišlūs, o vėliau kai kurie žodžiai bus nei į tvorą, nei į mietą. Linksma. Kas nosį krapštė ar snūduriavo, visi atsigauna“.
Tokie, savotiški, žodžių cirkai žmonėms patinka. Tačiau ne visiems pavyksta žodžius suvaldyti. Buvęs seimūnas Petras Gražulis atsidūrė teisme dėl gėjų įžeidimo. Rimtų nemalonumų dėl antisemitinių pasisakymų sulaukė Seimo narys Remigijus Žemaitaitis. Tokiems žmonėms, ko gero, tinka liaudies patarlė: vienas mala liežuviu, kitas – girnom ir abudu prisiverda košės.
Kalba ne savo liežuviu?
Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip ir politikai negali nekalbėti. Be gero liežuvio juk valdžios laiptais nepalypėsi. Tad ir turime visokių kalbų. Kalnus pažadų. Tikrų ir klaidingų teiginių. Kokios galvos, tokios ir kalbos? Kažin.
Juk sakėme, kad ne visi liežuviai, nors privalėtų, galvų klauso. O ką daryti, jeigu kalbėti norisi, o galvoje nė vienos protingos minties? Tada galima, prisiminus mokyklinius laikus, nuo suolo draugo nusirašyti ir pasipuikuoti svetima išmintimi. Aš irgi šiame rašinyje panaršiau tarp patarlių, kad solidžiau pasirodyčiau. Atsigręžęs į mokyklines dienas, prisiminiau vieną patyčių atveją. Dičkiai mokiniai, pasigavę jaunesnį mokinuką, primokydavo, kad jis negražių, įžeidžių žodžių pasakytų už save didesniam. Tad jaunėlis įžeidinėdavo, erzindavo niekuo dėtą kitą mokinį. Elgėsi drąsiai, nes už jo nugaros stovėdavo augesni nesantaikos kurstytojai. Apie tokius žmones, ne savo mintis sakančius, liaudis sako: ne savo liežuviu šneka. Ką mes žinome, gal ir dabar tokių pasitaiko? Visko būna, nors visi ir stengiasi spinduliuoti neva savo išmintimi. Tokiais atvejais sveika tokiems kalbėtojams į akis pasižiūrėti. Liežuvis pameluoja ir pasislepia, o akių juk nėra kur dėti.