Naujausios
Ar būtų vienybė?
Sąjūdis atvedė Lietuvą į Kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo dieną. Prieš 34 metus, 1990 metų kovo 11 dieną Aukščiausioje Taryboje – Atkuriamajame Seime buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktas. Tą dieną, 22 valandą 44 minutės buvo oficialiai paskelbta apie Lietuvos valstybės Nepriklausomybę. Už nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą balsavo 124 deputatai, 6 – susilaikė, balsuojančių prieš nebuvo. Ar šiandien koks nors klausimas mūsų Seime galėtų sulaukti tokio vieningo balsavimo? Gal. Juk sakoma: niekada nesakyk niekada. Juk Sąjūdžio dvasia gal dar gyva?
Šventiniai žodžiai
Minint Kovo 11-ąją, Prezidentūra paskelbė Prezidento Gitano Nausėdos žodžius: „Žengdami laisvės keliu, nepraraskime Sąjūdžio išminties ir ramybės. Juk šiai kartai tenka ne mažiau svarbi istorinė misija – laisvę išsaugoti. Telkime bendraminčius, stiprinkime savo šalį ir skubėkime į pagalbą tiems, kam jos labiausiai reikia. Tik bendromis jėgomis galime sukurti svajonių Lietuvą“. Pasak šalies vadovo, Lietuva pirmoji iš sovietų okupuotų tautų pakilo apginti savo žmogiškojo orumo ir laisvės. Todėl Atgimimo karta niekada nepamirš, kad didžiausia galia, „padėjusi mums pakeisti Lietuvos ir viso pasaulio veidą, buvo tautos vienybė“.
Šių dienų tikrovė
Kovo 11-osios minėjime, Trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijos metu Prezidentas Gitanas Nausėda savo kalboje klausė: „Kodėl šiandien, praėjus 34 nepriklausomybės metams, gaištame laiką spėliodami, kada būsime užpulti ir gąsdiname save? Kodėl leidžiame, kad būtų viešai abejojama mūsų sąjungininkais, kurie ne kartą žadėjo kovoti kartu su mumis? Kodėl leidžiamės valdomi baimės?“ Taip šalies vadovas atsiliepė į viešojoje erdvėje sukeltas abejones dėl šalies saugumo. Pasak Prezidento, Kovo 11-ąją lietuviai buvo neabejotinai laisvi, nes išdrįso eiti valstybės nepriklausomybės keliu.
Mes drąsiai galime teigti, kad tapome laisvi, nes buvome vieningi. Tad savęs klausiame: „O kur dabar ta vienybė dingo? Kodėl išsibėgiojome kas sau, į savo kampus?“
Paseno prisiminimai?
Pasigirsta balsų, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, atvedusio mus į Kovo 11-ąją, atmintis blunka, senka, nyksta? Nuo vienintelio sovietinėje Lietuvoje tikro visuomeninio judėjimo susikūrimo ir pakilimo laiko praėjus 35-iems metams, vis garsiau kalbama, kad Sąjūdžio įamžinimu pats metas susirūpinti ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir kiekviename miestelyje, anuomet kunkuliavusiame laisvais pasijutusių žmonių iniciatyvomis.
Akademikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius iškėlė mintį, kad atgaivinti prisiminimai, kokie buvome tada, Sąjūdžio laikais, gali padėti šiais laikais išlaikyti moralinį stuburą, padrąsinti nepasiduoti dabarties gyvenimo bjaurastims ir veidmainystėms.
„Bet reikia mesti iš galvos, kad be valdžios pinigų ar rėmimo nieko negalima padaryti. Tai vis iš sovietmečio besivelkantys įsivaizdavimai. Viskas prasideda (kaip ir Sąjūdžio laikais) nuo žmogaus asmeninės pastangos. Šeimos, giminės ar asmeniniai garbės altorėliai (ką žinai, gal virtualūs?) gali tapti vienijančiu, į draugijas telkiančiu dalyku“, – taip istorikas Aleksandravičius visą Lietuvą kviečia į Sąjūdžio atminties sąjūdį. Ragina peržiūrėti savo nuotraukų albumus, knygų spintas, dalintis Sąjūdžio laikų atributika, nuotraukomis, leidiniais su savo miesto ar miestelio muziejais, juos rodyti vaikams ir anūkams.
Sąjūdžio lyg nebūta?
Profesorius Egidijus Aleksandravičius, Kovo 11-osios išvakarėse viešėdamas Biržuose, pastebėjo, jog kurių rajonų muziejų stenduose nuotraukų stendai liudija daugiausia apie kolchozų laikus ir talkas. Vėliau – rodomi vaizdai iš kaimų bendruomenių švenčių. O Sąjūdžio dienų – kaip ir nėra.
„It koks rytietiškas rusų politinės sąmonės palikimo užkratas plečiasi tikėjimas, kad beribė valstybės valdžia mums, laisviems piliečiams, ims ir paaiškins, kaip viskas nutiko, koks pasakojimas teisingas, kieno atmintis pavyzdinė, o už kokius samprotavimus reikia imtis baudžiamojo persekiojimo. Negi sovietinių kolchozų realijos, nuotraukos prie kombainų ir sunkvežimių yra šio krašto tapatybės dalis, o štai visų laisvės Sąjūdis neturi tokios reikšmės?“ – klausė istorikas.
Panašu, kad Sąjūdžio idėjų paviešinimas patikrintų, ar toli pavyko pabėgti nuo sovietinių metų centralizuotos biurokratijos papročių, kurie tada daug pasibjaurėjimo ir paniekos nusipelnė.
Kaip mus egzaminuoja?
Turime centralizuotus, kokių neturėjome prieš kelis dešimtmečius, mokinių žinių patikrinimus. Visi šalies mokiniai pagal žinias gauna atitinkamai vienodus balus. Atrodytų gerai. Tačiau štai po fizikos tarpinio žinių patikrinimo viešojoje erdvėje pasipylė nuogąstavimų, kad uždaviniai buvo sunkesni nei tie, kurie buvo pateikti pavyzdinėje užduotyje. Uždavinius įveikti, surenkant maksimalų 40 balų skaičių, buvo sudėtinga net fizikos pirmūnams. Lietuvos fizikos mokytojų asociacijos vadovė Rigonda Skorulskienė, komentuodama situaciją LRT.lt, sakė, kad uždaviniai atitiko programą. Tiesa, Nacionalinė švietimo agentūra į audringas reakcijas sureagavo ir prašo mokytojų praktikų verdikto.
Visuomenėje kilus pasipiktinimui dėl vienuoliktokų fizikos tarpinio patikrinimo, švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas sudarė komisiją, kuri įvertins egzamino užduotis ir pateiks siūlymus. Ką mokame, tai mokame! Sudarysime komisiją! Ir ji kažką nuspręs? Ir po tų sprendimų kas nors pasitaisys?
Mokslo strategams mokiniai nerūpi?
Visuomenės nuotaikos po fizikos tarpinio egzamino buvo aptartos ir „Žinių radijo“ laidoje. Jame kalbėjo ir žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas. Jo nuomone, norima patikrinti ne žinias, ne pasiekimus, o norima sukirsti. Norima parodyti, kad tie mūsų vaikai yra nemokšos, silpni. „Niekada nesuprasiu, kodėl klerkai žvelgia į vaikus, kaip į priešus. Vaikai nėra priešai, yra talentingi žmonės“, – stebėjosi žurnalo redaktorius. Ir svarstė, jog mūsų strategų švietimo lygyje yra išplitęs cinizmas. Strategai taip bando pateisinti nepadarytus darbus, suveltas reformas, nesibaigiantį broką. „Kur čia vaikas?! Jo niekur nėra!“ – priėjo prie išvados švietimo reikalų žinovas ponas Sarafinas.
Panašių klausimų, deja, kyla ne vienam iš mūsų. Ir neturime atsakymų. Sprendžiame painų uždavinį: „Kur čia mes esame savoje valstybėje?!“
Mums, kaip ir tiems moksleiviams, prikuriama įvairiausių taisyklių, nurodymų. Kad nusižengtume, susikirstume? Kad pasijustume kalti prieš valdžią? Kad jos kiekviename žingsnyje bijotume? Tenka apgailestauti, tačiau toks vos ne visas mūsų šių dienų gyvenimas.
Klausimai be atsakymų
Šių metų pradžioje žemdirbiai, atvažiavę su traktoriais į sostinę, klausė: „Kodėl jūs su mumis nesikalbate?! Kodėl mus nuo savo žemės varote?!“ Seimas išgirdo. Net pripažino kai kurias klaidas. Gal todėl taip nusižemino, kad artėja rinkimai?
Turime ir daugiau klausimų. „Kodėl patekti pas gydytojus ne mažėja, o ilgėja eilės? Kodėl mus varinėjate nuo vieno kabineto iki kito?“ – klausia ligoniai.
“Kodėl šiame kompiuterių amžiuje ne mažėja, o daugėja popierizmo?“ – klausia medikai, dėl dokumentų pildymo neturėdami laiko atidžiau pažvelgti į pacientą.
„Kodėl valdininkai surengia lenktynes ir per kelias valandas išdalina kelių ar keliolikos milijonų eurų paramą saulės elektrinėms?“ – klausia šalies žmonės, norintys pinigais ir darbais prisidėti prie šalies energetinės nepriklausomybės.
„Kodėl valdžia vis daugiau keliuose įrengia šimtus tūkstančių kainuojančių greičio matuoklių, kai už tuos pinigus galėtų suremontuoti ne vieną duobėtą kelią?“- klausia vairuotojai, akylai stebimi budrių valdžios akių.
Valdžia į kelius siunčia aplinkosaugininkus, kad šie tikrintų automobilius. Prasižengusiems nebeleis važinėti.
Dar žada didinti baudas žvejybos, miškų kirtimų, uogavimo, grybavimo taisyklių pažeidėjams...
Pastebimai sugrįžta valdininkų diktatas, prieš kurį Atgimimo laikais kovojo Sąjūdžio žmonės. Tai vyksta, nes svajotojai, visuomenės labui atsidavę žmonės pasitraukė. Pralaimėjo lenktynes su praktinių išskaičiavimų šalies piliečiais. Tad daugelyje vietų idealistai nelygioje kovoje su pragmatikais ir iškėlė baltas vėliavas.
Ką daryti?
Socialiniame tinkle, prisiminus Sąjūdžio laikus, feisbuko draugas Rimantas parašė: reikia naujo Sąjūdžio. Į jo pastebėjimą atsiliepė Algimantas: tam turi būti tikslas. Taigi: būtų tikslas, būtų vėl Sąjūdis? Kartą jau buvome Sąjūdžio laike. O rimti žmonės sako, jog istorija vystosi spirale. Gal gyvenimas pasisuks taip, kad vėl tapsime vieningi? Gali visko būti. Juk nieko užtikrintai negalime nei žinoti, nei atspėti.